Apie kunigaikščius

Per du su puse šimtmečio kunigaikščiai Ostrogiškiai vaidino vieną pagrindinių vaidmenų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Žečpospolitos (abiejų tautų respublika) rusų žemių istorijoje.

Kunigaikščių Ostrogiškių globėju yra laikomas šventasis garbusis kunigaikštis Fiodoras (Teodosijus) Ostrogiškis. Pagal pasakojimus kunigaikštis dalyvavo Žalgirio mūšyje 1410 metais, kur vadovavo Volynės pulkams. Būdamas gana garbaus amžiaus kunigaikštis Fiodoras atsisakė šio pasaulio pagundų bei kunigaikščio šlovės ir Kijevo-Pečersko vienuolyne priėmė vienuolinį įžadą. Po kunigaikščio mirties vienuoliai rado Fiodoro Ostrogiškio palaikus negendančius, šalia jų pradėjo vykti stebuklai. Todėl stačiatikių bažnyčia paskelbė kunigaikštį Fiodorą Ostrogiškį esant šventuoju ir garbiuoju. Jo palaikai vis dar saugomi tolimiausiuose Kijevo-Pečersko Lavros urvuose.

Vienas žymiausių karo vadų Ostrogiškių šeimoje buvo kunigaikštis Konstantinas Ivanovičius. Amžininkai hetmaną vadino „Rusios ir Lietuvos antruoju Hanibalu, Pyru ir Scipionu... švento atminimo ir nepaprastai šlovingos veiklos vyru“. Vis dėlto 1500 metais įvykęs Maskvos kariuomenės pralaimėjimas prie Vedrošės upės jam baigėsi tragiškai. Žuvo beveik aštuoni tūkstančiai jo kareivių, o visi vaivados kartu su kunigaikščiu buvo paimti į nelaisvę. Konstantinas Ivanovičius septynerius metus praleido Vologdoje ir Maskvoje, du kartus bandė bėgti iš nelaisvės. Ir tik trečiuoju bandymu jam pavyko pabėgti taip vadinamuoju “totorių keliu” į Lietuvą.  Šauni pergalė prieš Maskvos kariuomenę Oršos mūšyje 1514 metų rugsėjo 8 dieną buvo atkirtis už septynerius nelaisvėje praleistus metus. Šiame mūšyje kunigaikštis nugalėjo maskviečius su tris kartus mažesne kariuomene. 1522 m. rugpjūčio 17 d., Karalius Žygimantas I suteikė Konstantinui Ivanovičiui teisę naudoti raudoną vašką dokumentų antspaudavimui, tuomet tai buvo karališkoji prerogatyva.

Ypatinga vieta tarp Ostrogiškių šeimos atstovų priklauso Kijevo vaivadai Vasilijui-Konstantinui Konstantinovičiui (1526–1608 m.), kuris aktyviai dalyvavo beveik visuose svarbiuose savo laiko įvykiuose, susijusiuose su politiniu, bažnytiniu ir kultūriniu-švietimo švietimu. Daugelis tyrinėtojų mini apie pasakiškus kunigaikščio turtus, kurie jam garantavo autoritetą ir beribę valdžią visoje Rusioje. Pagal šią versiją, Ostrogiškio pelnas buvo toks didelis, kad jis leido sau išlaikyti dvarą su keliais tūkstančiais asmenų ir neklausyti karališkų nurodymų ir įsakymų. Jis valdė 100 miestų, 40 pilių ir daugiau nei 1300 kaimų. Du kartus per metus Lenkijos Seimo senatorius gaudavo 7000 auksinių vien tik už tai, kad atvykdavo pas kunigaikštį į jo pilį Ostrohe ir tarnavo padavėju, pateikdamas kunigaikščiui gėrimus ir valgius. Stačiatikių rašytojai ypač pabrėžė nuolatinę atkaklią kunigaikščio veiklą steigiant stačiatikių švietimo įstaigą „Ostroho akademija“ ir įrengiant Ostroho mieste spaustuvę.